Lietuvoje išlieka didelė kaimo ir žemės ūkio ekonominė bei socialinė reikšmė. 33 proc. Lietuvos gyventojų gyvena kaimo vietovėse, t. y. 2006 m. pradžioje jų skaičius buvo 1134,4 tūkst. iš 3403,2 tūkst. gyventojų. 2005 m. žemės ūkio sektoriuje dirbo 13,2 proc. visų šalies dirbančiųjų, tačiau 2005 m. palyginti su 2004 m. dirbančių žemės ūkyje skaičius sumažėjo 11 proc. ir 2 proc. padidėjo kaimo gyventojų, dirbančių paslaugų sferoje ir pramonėje. Vis daugiau smulkių ūkių imasi netradicinės žemės ūkio veiklos.

Svarbiausi Lietuvos kaimo privalumai:

 

        Pakankami gamtiniai ištekliai (žemės ūkio naudmenos, kurių didžioji dalis melioruotos, miškai, vandenys ir kt.), leidžiantys žemės ūkio produktų gamintojams prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų.

        Palankios gamtinės sąlygos plėtoti veislinę gyvulininkystę, pieninę ir mėsinę galvijininkystę, kiaulininkystę, sodininkystę, daržininkystę, bulvininkystę, auginti linus, rapsus, cukrinius runkelius, taip pat kitus šioms platumoms būdingus augalus ir gyvulius, plėtoti ekologinį žemės ūkį.

        Santykinai mažas dirvožemio, vandens ir oro užterštumas.

        Gilios kaimo gyventojų tradicijos žemės ūkio srityje.

        Išplėtotas ir tolygus mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas.

        Vaizdingas kraštovaizdis kaimo vietovių rekreacinėms galimybėms plėtoti.

        Sukurtos finansinės sistemos ir institucijos paramai teikti.

        Aktyviai plėtojama kaimo žmonių savivalda.

 

Svarbiausios Lietuvos kaimo problemos

 

        Nepakankamas žemės ūkio ir maisto pramonės produktų konkurencingumas vidaus ir užsienio rinkose.

        Dominuoja ūkiai, kurių mažas investicinis pajėgumas, menka technologinė pažanga, silpna ūkių gamybinių struktūrų kaita, didelės išlaidos ir mažas produkcijos konkurencingumas.

        Nepakankamai apsaugota šalies vidaus žemės ūkio ir maisto produktų rinka nuo blogos kokybės, kontrabandinių ir dempingo kainomis parduodamų prekių.

        Žemas pragyvenimo lygis.

        Didelė sezoniškumo įtaka žemės ūkio produktų gamybai.

        Mažai jaunų ir aukštąjį žemės ūkio išsilavinimą turinčių ūkininkų.

 

Žemės ūkio sektoriui būdingas aukštas užimtumas ir žemas produktyvumas. Kaime vyrauja didelė priklausomybė nuo žemės ūkio ekonominės veiklos, kaimo gyventojams būdingas žemesnis išsilavinimo lygis, jie santykinai lėtai pereina prie alternatyvios ekonominės veiklos.Tiesa, Lietuvoje didėja kaimo turizmo paslaugų paklausa, o paraleliai sparčiai auga kaimo turizmo paslaugų pasiūla. Panaši situacija žuvininkystės sektoriuje: žuvininkystės sektoriaus darbuotojų išsilavinimo lygis yra palyginti žemas, mažai parengiama naujų specialistų, dalis žuvininkystės įmonių yra neperspektyvios, tačiau žinių ir kapitalo stoka, silpni verslumo įgūdžiai riboja jose dirbančių žmonių galimybes pereiti dirbti į turizmo paslaugų ir kitus augančius sektorius.

 

Ūkio plėtra reikalinga Lietuvai siekiant įveikti šalies atsilikimą nuo ES vidurkio bei sumažinti išsivystymo netolygumus tarp atskirų Lietuvos regionų. Lietuvos BVP vienam gyventojui (įvertinus perkamąją galią) 2004 m. sudarė tik 48 proc. ES vidurkio, ir tai rodo aukštą Lietuvos ūkio išsivystymo atotrūkį nuo ES vidurkio. Lietuvai būdingi gana dideli skirtingų regionų išsivystymo netolygumai, kurie dar didėja. Atotrūkis tarp labiausiai išsivysčiusios Vilniaus ir skurdžiausios Tauragės apskrities pagal BVP vienam gyventojui, palyginti su šalies vidurkiu, 2004 m. sudarė apie 2,7 karto (šis skirtumas 1997–2003 metų laikotarpiu padidėjo 4,2 karto). 2004 m. šalies pajamų vidurkį viršijo tik trys apskritys (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos). Veikiančios mažos ir vidutinės įmonės šalies apskrityse taip pat yra pasiskirsčiusios labai netolygiai: tose apskrityse, kurių centrai yra didieji šalies miestai, sukoncentruota didžioji veikiančių mažų ir vidutinių įmonių dalis. Štai 2004 m. pabaigoje 54,5 proc. šių įmonių veikė Vilniaus ir Kauno apskrityse. Vis dėlto, tolygiai išsidėstę Lietuvos miestai ir miesteliai sudaro prielaidas tolygiai ūkio ir visos šalies plėtrai. Kita vertus, atskirose Lietuvos vietovėse išlieka ryškūs gyvenimo kokybės skirtumai, kuriuos sunkiai apima pavieniai statistiniai rodikliai.