BENDRA LIETUVOS ŪKIO SITUACIJA

Istoriniu požiūriu po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo praėjo dar labai nedaug laiko, tačiau šalies ūkyje per šį laikotarpį spėjo įvykti fundamentalių permainų. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo patirtas gana didelis ūkio nuosmukis, hiperinfliacija ir didelis nedarbas, vėliau atsigaunantį Lietuvos ūkį neigiamai paveikė Rusijos ekonominė krizė. Tik 2002 m. šalies ūkyje ėmė ryškėti naujos tendencijos – spartus vidaus vartojimo kilimas, nedarbo mažėjimas, darbo jėgos brangimas ir (ypač pastaruoju metu) netgi struktūrinis jos trūkumas. Nuo 2003 m. vidaus paklausos ir eksporto subalansuota plėtra bei įsisiūbavęs skolinimosi bumas išvedė Lietuvą į visos Europos lyderius pagal bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo ir nedarbo mažėjimo tempus.

Lietuva yra atvira ekonomika, jos vidaus rinka maža, tad šalies ūkio plėtra priklauso nuo eksporto apimčių. Lietuva aktyviai dalyvauja tarptautinėje rinkoje: eksportas sudaro beveik pusę BVP ir yra diversifikuotas ir pagal prekes bei paslaugas, ir pagal regionus. Didžiausią dalį eksporto 2005 m., kaip ir atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, sudarė rafinuoti naftos produktai (27,2 proc.), maisto prekės ir žemės ūkis (13,0 proc.), mediena, medienos ir popieriaus dirbiniai, baldai (10,9 proc.), tekstilės gaminiai, drabužių ir kailių siuvimo, odos ir jos dirbinių pramonės produkcija (9,5 proc.). Lietuvos eksportas į ES ir kitas Vakarų rinkas sparčiai augo: prekių eksportas į visas kitas ES valstybes dabar sudaro apie du trečdalius viso Lietuvos eksporto. Eksporto augimą paskutiniais metais lėmė atsivėrusios ES rinkos bei ES eksporto subsidijos kai kuriems žemės ūkio produktams. Augantis eksportas rodo Lietuvos ūkio gebėjimus konkuruoti užsienio rinkose, tačiau didžiąją eksporto dalį sudaro mažesnės pridėtinės vertės produktai ir paslaugos, tad eksportui ilgesniuoju laikotarpiu didelę grėsmę kelia intensyvėjantis Azijos bendrovių skverbimasis, kurios sparčiai gerina nebrangių, plataus vartojimo gaminių kokybę. Eksportuotų aukštų technologijų produktų dalis bendrame eksporte pastaraisiais metais beveik nekinta ir neviršija 3% (pavyzdžiui, 2004 m. ji sudarė 2,7%, kai ES vidurkis buvo 18,2). Lietuvoje beveik 80 proc. viso lietuviškos kilmės prekių ir paslaugų eksporto užtikrina apdirbamoji gamyba, kur apie 2/3 visų sąnaudų sudaro žaliavos, kuras ir energija, o jų brangimo tendencija vis labiau išryškėja. Tad augančios žaliavų ir kuro kainos pasaulinėse rinkose gali didinti Lietuvos ūkio, kuriam būdingas labai didelis energetinis imlumas, sąnaudas bei mažinti jo konkurencingumą. Tuo tarpu paslaugų (išskyrus transporto), ypač IT paslaugų, eksportas, kuris mažiau priklausomas nuo turimų importuoti žaliavų ir augančių kuro kainų, išlieka labai mažas.

Kiek palankesnę aplinką Lietuvos eksporto plėtrai gali sudaryti kai kurių Lietuvos prekybos partnerių įstojimas į PPO ir geresnės prekybos sąlygos su trečiosiomis šalimis. NVS, Azijos šalyse ir kitose eksporto rinkose pastebimas ūkio augimas, nors NVS šalių rinkos išlieka nepakankamai stabilios. Tikėtina, jog tai sąlygos dideles tranzito paslaugų augimo galimybes, ypač pritraukiant dalį Azijos valstybių užsienio prekybos srautų. Bet ekonomikos sąstingis kai kurių svarbių Lietuvos prekybos partnerių šalyse (pvz., Vokietijoje) bei cikliškas Vakarų rinkų svyravimas gali daryti neigiamą įtaką nedidelei Lietuvos ekonomikai.

2000–2004 m. ūkio plėtra buvo itin sparti – vidutinis BVP metinis pokytis siekė 6,7 proc., per šį laikotarpį užsienio prekybos apyvarta (prekių ir paslaugų) išaugo 1,8 karto. Kita vertus, Latvijos ir Estijos ekonomika 2000–2004 m. kasmet vidutiniškai išaugo atitinkamai po 7,5 proc. ir 7,2 proc.: daugiausia dėl to, kad šioms šalims 1999 m. Rusijos krizės poveikis buvo daug mažesnis nei Lietuvos ūkiui. Spartus ūkio augimas buvo suderintas su makroekonominiu stabilumu. Infliacija Lietuvoje buvo nedidelė ir tik 2004 m. šiek tiek viršijo ES nustatytą konvergencijos kriterijų. Fiskalinis deficitas buvo gerokai žemiau Stabilumo pakte nustatyto 3 proc. lygio.

Kartu pradėjo ryškėti ir nerimą keliančios tendencijos, netolimoje ateityje galinčios gerokai sulėtinti ūkio augimą. Kai kurių ES valstybių darbo rinkų atsivėrimas sustiprino emigraciją iš Lietuvos ir paaštrino kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problemą: darbo jėgos ėmė trūkti, ji sparčiai brangsta. Darbo jėgos brangimas mažina šalies įmonių konkurencingumą ir trukdo eksporto plėtrai, kuri ir taip apsunkinta gaminių iš Azijos invaziją į aplinkines rinkas. Tuo tarpu vidaus vartojimas, taigi ir importas, dėl pajamų kilimo auga, juos stimuliuoja ir sparčiai didėjantis vartojimo paskolų portfelis. Pagaliau, priešingai prognozėms, tiesioginių užsienio investicijų srautas (TUI) pastaraisiais metais augo labai ribotai: šiuo metu bendras sukauptų TUI lygis Lietuvoje yra mažiausias iš visų ES šalių narių. Tad nepaisant dabar esamos pozityvios ūkio raidos, makroekonominių veiksnių ir tendencijų analizė rodo, jog Lietuva įžengia į lėtėjančio ūkio augimo fazę. Vadinasi, norint išlaikyti spartesnį ūkio augimą ilgesniuoju laikotarpiu, reikia tikslingai perorientuoti valstybės investicijas kartu išnaudojant ES struktūrinės paramos teikiamas galimybes.

Ūkio plėtra reikalinga Lietuvai siekiant įveikti šalies atsilikimą nuo ES vidurkio bei sumažinti išsivystymo netolygumus tarp atskirų Lietuvos regionų. Lietuvos BVP vienam gyventojui (įvertinus perkamąją galią) 2004 m. sudarė tik 48 proc. ES vidurkio, ir tai rodo aukštą Lietuvos ūkio išsivystymo atotrūkį nuo ES vidurkio. Lietuvai būdingi gana dideli skirtingų regionų išsivystymo netolygumai, kurie dar didėja. Atotrūkis tarp labiausiai išsivysčiusios Vilniaus ir skurdžiausios Tauragės apskrities pagal BVP vienam gyventojui, palyginti su šalies vidurkiu, 2004 m. sudarė apie 2,7 karto (šis skirtumas 1997–2003 metų laikotarpiu padidėjo 4,2 karto). 2004 m. šalies pajamų vidurkį viršijo tik trys apskritys (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos). Veikiančios mažos ir vidutinės įmonės šalies apskrityse taip pat yra pasiskirsčiusios labai netolygiai: tose apskrityse, kurių centrai yra didieji šalies miestai, sukoncentruota didžioji veikiančių mažų ir vidutinių įmonių dalis. Štai 2004 m. pabaigoje 54,5 proc. šių įmonių veikė Vilniaus ir Kauno apskrityse. Vis dėlto, tolygiai išsidėstę Lietuvos miestai ir miesteliai sudaro prielaidas tolygiai ūkio ir visos šalies plėtrai. Kita vertus, atskirose Lietuvos vietovėse išlieka ryškūs gyvenimo kokybės skirtumai, kuriuos sunkiai apima pavieniai statistiniai rodikliai.

ŽMOGIŠKIEJI IŠTEKLIAI

Lietuvos ekonomikos augimo sąlygojama didėjanti darbo jėgos paklausa sudarė palankias sąlygas augti užimtumui ir mažėti nedarbui: užimtumo lygis išaugo nuo 57,5 proc. 2001 m. iki 61,2 proc 2004 m. Tačiau bendras darbo jėgos ekonominis aktyvumas nuo pat 2001 m. keitėsi nedaug ir 2001 – 2004 m. net kiek sumažėjo (atitinkamai, nuo 69,4 iki 69 proc.), o neaktyvių 15 metų ir vyresnių gyventojų skaičius padidėjo 4,4 proc. (atitinkamai, nuo 1164,6 tūkst. iki 1216,4 tūkst.). Vadinasi, darbo rinkoje neišnaudojamas pakankamai didelės dalies darbo jėgos, kuri yra ekonomiškai neaktyvi, potencialas. Kitas svarbi sritis, kurioje sutelktas darbo jėgos potencialas yra kaime vyraujantis užimtumas žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje. Šiame sektoriuje Lietuvoje 2005 m. dirbo 13,9 proc. visų užimtųjų, kai tuo tarpu ES-15 – 5,8 proc. (2003 m.)

Nedarbas, gana ilgą laiką buvęs viena opiausių šalies problemų, sparčiai sumažėjo nuo 16,5 proc. 2001 m. iki 8,2 proc. 2005 m. (Eurostat duomenimis). Tiesa, išlieka aukštas jaunimo nedarbas (2005 m. III ketv. siekė 12,8 proc), be to nedarbas yra struktūriškai nepalankus, stebimas nekvalifikuotų ar praradusių kvalifikaciją bedarbių dalies augimas (Lietuvos darbo biržos duomenimis – apie 70 proc. registruotų bedarbių), didelis ilgalaikių bedarbių skaičius (2005 m. ilgalaikiai bedarbiai sudarė 55 proc. visų bedarbių). Didžiąją ilgalaikių bedarbių dalį sudaro būtent nekvalifikuoti asmenys, nepasirengę konkuruoti darbo rinkoje, nes neturi darbo rinkai reikalingo profesinio pasirengimo, darbo įgūdžių, arba yra praradę ryšį su darbo rinka, taip pat įvairūs socialinės rizikos ar socialinę atskirtį patiriantys asmenys. Tai ir sudaro pagrindines kliūtis jų integracijai į darbo rinką. Moterų ilgalaikio nedarbo lygis yra kiek aukštesnis, nei vyrų. Be to, pastaraisiais metais didėjo ilgalaikių bedarbių dalis kaimo vietovėse.

Lietuvoje skurdo lygis yra panašus į ES vidurkį, tačiau yra padidėjusi socialinės atskirties rizika, ypač pažeidžiamose grupėse. Didelis nepanaudotos neįgaliųjų, socialinės rizikos asmenų darbo jėgos rezervas, kadangi šių asmenų užimtumo bei ekonominio aktyvumo lygis yra pakankamai žemas. Pagrindiniai socialinės atskirties rizikos veiksniai yra nepakankamos pajamos, ligos, neįgalumas, ilgalaikis nedarbas, priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų, kalbos nemokėjimas ir kita. Tyrimai išskiria šias asmenų kategorijas, kuriems labiausiai gresia socialinės atskirties rizika: neįgalieji, pagyvenę asmenys, probleminės šeimos ir vaikai, asmenys grįžę iš įkalinimo, turintys priklausomybių asmenys, tautinės mažumos, smurto (ypač šeimose) aukos, prekybos žmonėmis aukos, ilgalaikiai bedarbiai. Kitos padidintos socialinės rizikos grupės yra kaimo gyventojai, vienišos motinos ar tėvai, auginantys vaikus, specialiųjų vaikų auklėjimo bei globos namų auklėtiniai, asmenys, turintys žemą išsilavinimą, praradę ryšį su darbo rinka.

Kita vertus, šiuos reiškinius lydi vis didėjanti kvalifikuotos darbo jėgos paklausa – jos trūkumas, ypač didžiuosiuose šalies miestuose, tampa pagrindiniu ūkio plėtros stabdžiu. Pasaulio banko 2004 m. atliktoje Lietuvos investicinio klimato studijoje nurodoma, kad apklausti įmonių vadovai kaip vieną didžiausių kliūčių investicijoms įvardijo būtent kvalifikuotų specialistų stoką. Didelės dalies darbo jėgos kvalifikacija nepakankamai atitinka darbo rinkos poreikius, gyventojai neturi reikiamų įsidarbinimo gebėjimų ir verslumo, o jų profesinis ir teritorinis mobilumas šalies viduje išlieka žemas. Darbo jėgos kvalifikacijos problemą iš dalies rodo ir tai, kad darbo našumas Lietuvoje yra vienas žemiausių ES (49,9 proc. ES vidurkio, 2004 m.), o kai kuriose srityse darbo našumas nuos ES vidurkio atsilieka iki 10 kartų (pvz., tekstilės ir aprangos sektoriuje).

Demografinę situaciją stipriai įtakoja dvi tendencijos: emigracija ir visuomenės senėjimas. Pastaraisiais metais daug žmonių emigravo į labiau išsivysčiusias ir savo darbo rinkas atvėrusias ES šalis nares, o pačių Lietuvos gyventojų nuolat mažėja – mažesnis gimstamumas nei Lietuvoje yra tik keliose ES valstybėse. Demografinė situacija sparčiau blogėja kaime. Gyventojų mažėjimą kaime sąlygoja kaimui būdingas mažesnis gimstamumas ir didesnis mirtingumas nei mieste, taip pat pažymėtina jaunų 25-29 m. amžiaus kaimo gyventojų (ypač moterų) migracija į miestus. Kita demografinė kaimo tendencija yra gyventojų senėjimas – mažėja vaikų iki 15 metų dalis, daugėja 60-mečių ir vyresnio amžiaus gyventojų dalis. Tokią prastą demografinę padėtį kaime pagrinde įtakoja nepakankamas sveikatos ir švietimo paslaugų prieinamumas, neigiami užimtumo pokyčiai, prasta infrastruktūros būklė.

Besikeičianti demografinė situacija stipriai veikia visą darbo rinką. Emigruoti į užsienį labiau linkęs jaunimas, todėl vyresniems gyventojams atsirado daugiau galimybių įsidarbinti. Ši priežastis lėmė naują tendenciją – vyresnio amžiaus gyventojų užimtumo didėjimą: pagyvenusių asmenų užimtumo lygis mūsų šalyje buvo gerokai aukštesnis už ES vidurkį (atitinkamai, 47,1 proc. ir 41 proc. 2004 m.). Kartu tai lemia didėjantį darbo jėgos vidutinį amžių. Kvalifikuotų darbuotojų augančio vidutinio amžiaus tendencijos nekompensuoja paruoštų naujų specialistų srautas. Toks gyventojų senėjimas ne tik sąlygoja didėjantį sveikatos priežiūros, socialinių ir kitų viešųjų paslaugų poreikį, bet ir lemia didelę egzistuojančios darbo jėgos mokymosi visą gyvenimą svarbą. Švietimo ir mokymo kokybė tampa esmine Lietuvos ūkio plėtros prielaida.

Lietuvos švietimo sistema pagal didelę dalį formaliojo švietimo rodiklių nedaug atsilieka nuo ES šalių vidurkio ar jį lenkia. Pagal mokinių pasiekimų tyrimų rodiklius Lietuva darė sparčią pažangą bendrojo lavinimo sistemoje. Aukštesni nei ES vidurkis Lietuvos jaunimo pagrindinio ir bendrojo lavinimo programų baigimo rodikliai ir žemesni ankstyvo iškritimo rodikliai. Labai didelė dalis jaunimo įgyja aukštąjį išsilavinimą, tačiau jų išsilavinimo kokybė ir įgytų kompetencijų atitikimas verslo ir visuomenės poreikiams yra nepakankami. Aukštajam mokslui skiriama gana didelė BVP dalis, bet lėšų, tenkančių vienam studentui, kiekis yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Aukštojo mokslo studijų programų turinys neatitinka mokslo, darbo rinkos ir visuomenės poreikių, mažai ugdomi praktiniai įgūdžiai. Dabartinė rengiamų kvalifikacijų struktūra nebeatitinka darbo rinkos poreikių. Be to, nepaisant jaunimo aktyvumo siekiant viduriniojo ir aukštojo mokslo, Lietuvos mokymosi visą gyvenimą rodikliai yra vieni prasčiausių ES: 2005 m. tęstiniame mokyme Lietuvoje dalyvavo beveik dvigubai mažesnė suaugusiųjų dalis nei ES. Suaugusiųjų dalyvavimas visose – formaliojo, neformaliojo - švietimo formose ir net savišvietos lygis yra žemas, tačiau prasčiausias dalyvavimas neformaliajame mokyme. Eurostat duomenimis Lietuvoje žemesnės kvalifikacijos asmenys dalyvauja tęstiniame mokyme kelis kartus rečiau nei turintys aukštesnę kvalifikaciją ir tai yra nerimą keliantis ženklas ūkio sektoriams, kurie stipriau priklauso nuo darbininkiškų profesijų darbuotojų. Darbininkų rengimas ir perkvalifikavimas yra silpniausia neformaliojo suaugusiųjų švietimo grandis. Greta darbininkų mokymosi poreikiai yra mažiausiai tenkinami visų amžiaus grupių specialiųjų poreikių, socialinės rizikos asmenų, vyresnių ir kaimo vietovių gyventojų tarpe.

Minėtos tendencijos didina tęstinio mokymosi reikšmę ir poreikį mokymosi visą gyvenimą sistemoje. Tačiau formaliojo švietimo sistema dėl įvairių sisteminių trūkumų visuose švietimo lygmenyse yra menkai pritaikiusi prie šių pokyčių: tiek profesinio mokymo, tiek aukštojo mokslo įstaigos teikia mažai tęstinio mokymo paslaugų, švietimo sistema yra pernelyg uždara, per lėtai mokosi ir prisitaiko prie kintančių poreikių. Neracionalus švietimo įstaigų tinklas, įstaigos stokoja gebėjimų ir silpnai bendradarbiauja tarpusavyje ir su socialiniais partneriais, pernelyg centralizuotas valdymas ir finansavimo sistema deramai neskatina konkurencijos ir iniciatyvos. Lietuvoje yra gana plačiai ir tolygiai išvystytas profesinio rengimo įstaigų tinklas, tačiau pasenusi minėtų įstaigų techninė bazė, kuri neužtikrina parengtų absolventų praktinių žinių bei įgūdžių atitikties darbo rinkos poreikiams, trūksta bendradarbiavimo su darbdaviais, kuris leistų efektyviau ir profesionaliau parengti reikiamos kvalifikacijos darbuotojus. Kartu Lietuva atsilieka nuo ES vidurkio pagal mokinių srautą į profesinį mokymą: maža pagrindinį išsilavinimą įgijusių jaunų žmonių dalis ateina mokytis į profesinio mokymo įstaigas bei įgyja profesinę kvalifikaciją

Žmonių ištekliai mokslinių tyrimų srityje taip pat neatitinka dabartinių ir ateities ūkio poreikių. Mažas tyrėjų skaičius – lyginant, kokį procentą visų užimtųjų sudaro tyrėjai, matyti, kad Lietuva beveik du kartus atsilieka nuo ES vidurkio. Be to, vos 6,7 proc. visų tyrėjų dirba verslo įstaigose, o tai žemiausias lygis tarp ES narių (ES 15 rodiklis sudaro apie 50 proc.). Aukštas tyrėjų vidutinio amžiaus vidurkis lemia prognozuojamą dar didesnį jų trūkumą artimiausioje ateityje, kai pasitraukus vyresnės kartos mokslininkams gali nepavykti jų pakeisti jaunesniais. Nors Lietuva turi vieną didžiausių pasaulyje santykinį studentų skaičių, šiuo metu Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (toliau – MTEP) sektoriaus darbo jėga neatitinka šiuolaikinių šio sektoriaus poreikių tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektu: tyrėjams trūksta ne tik šiuolaikinių atitinkamos srities, bet ir horizontaliųjų kompetencijų. Tyrėjo profesija išlieka nepatraukli, o stebimas „protų nutekėjimas“ ateityje gali gerokai susilpninti šalies intelektinį potencialą, ūkio plėtros, ypač daug žinių reikalaujančiose srityse, perspektyvas.

Nors Lietuvoje sukurtas ir tobulinamas viešojo administravimo reglamentavimas, daugiapakopė centrinio valdymo struktūra yra neoptimali, taip pat neoptimalus atsakomybės pasiskirstymas tarp centrinio, teritorinio ir vietos savivaldos lygių, kai kurios funkcijos dubliuojamos. Dabar Lietuvoje yra 60 savivaldybių, jų skaičius pastaruoju metu gausėjo, bet kai kuriose savivaldybėse savivaldybių institucijos ir įstaigos yra toli nuo gyventojų, nepajėgia užtikrinti spartaus ir tinkamo viešųjų vietos reikalų tvarkymo bei viešųjų paslaugų teikimo. Lietuvoje siekiama konsultuotis su suinteresuotomis grupėmis sprendimų priėmimo procese. Tačiau remiantis OECD SIGMA apžvalga, Lietuvoje konsultacijos tarp ministerijų yra efektyvesnės palyginus jas su konsultacijomis su visuomene. Pastarosioms konsultacijoms būdingos paklausos (t.y. viešajame sektoriuje trūksta tinkamų konsultavimosi mechanizmų) ir pasiūlos pusės (t.y. nepakankamai stiprūs NVO gebėjimai dalyvauti sprendimų priėmime) problemos.

Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. Lietuvoje 408,2 tūkst. užimtų gyventojų dirbo valstybės sektoriuje, o viešųjų paslaugų srityje dirbo 328 tūkst. gyventojų. Valstybės sektoriaus darbuotojams būdingos emigracijos, perėjimo į privatų sektorių, senėjimo ir kitos neigiamos tendencijos. Didžioji dalis Lietuvos valstybės tarnautojų turi aukštojo mokslo kvalifikacijas, bet jiems trūksta tam tikrų bendrųjų kompetencijų (įskaitant kompiuterinio raštingumo ir informacinių bei ryšių technologijų taikymo). 2005 m. mokymams buvo skirta 8,2 mln. Lt arba 1,25 proc. valstybės tarnautojų metinio darbo užmokesčio, bet šis finansavimo lygis dar nėra pakankamas norint užtikrinti aukštą valstybės tarnautojų kompetenciją ir kvalifikaciją.

Nepaisant strateginio planavimo, programinio biudžeto ir kitų veiklos valdymo priemonių įdiegimo valstybės valdymo lygmenyje, Lietuvoje dar nepakankama orientacija į rezultatus. Kartu Lietuvoje vyksta ir ateityje planuojamos atskirų viešųjų politikų ir paslaugų (ypač aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ir sveikatos priežiūros) reformos, kurių įgyvendinimas ženkliai prisidėtų prie socialinės ir ekonominės plėtros. Reformuojant viešųjų paslaugų sistemas siekiama nuolat gerinti paslaugų kokybę ir prieinamumą, optimizuoti teikiamų paslaugų apimtį ir struktūrą, atsižvelgiant į ūkio ir gyventojų poreikius. Kartu Lietuvoje dar išlieka tam tikra administracinė našta verslui, gana aukšta administracinė korupcija, kurių mažinimas leistų geriau išnaudoti verslo potencialą. Be to, viešojo ir privataus sektorių partnerystė, plėtojant viešąją infrastruktūrą ir teikiant viešąsias paslaugas, Lietuvoje kol kas taikoma ribotai.

Lietuva pirmauja tarp valstybių narių pagal ES direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę: 2005 m. gruodžio mėnesio duomenimis, direktyvų perkėlimo deficitas Lietuvoje sudarė 0,4 procento (ES-25 vidurkis – 1,6 procento). Tačiau pajėgumas taikyti atskiras ES teisyno nuostatas nacionaliniu lygiu išlieka dar nepakankamas: remiantis Europos Komisijos ir Pasaulio banko vertinimais, Lietuvoje dar reikalinga stiprinti pajėgumus taikyti perkeltas ES teisyno nuostatas kai kuriose srityse. Kitas svarbus iššūkis Lietuvai yra Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungoje 2013-2014 m. procesas, kuriam reikalinga taip pat tinkamai pasirengti. Be to, Lietuvoje reikalinga gerai pasiruošti esminių ES iniciatyvų (pavyzdžiui, atnaujintos Lisabonos strategijos) ir naujų teisyno nuostatų įgyvendinimui.

GAMYBA IR PASLAUGOS

Lietuvos ūkio struktūra yra įvairialypė. Lietuvoje labiausiai išvystyta yra apdirbamoji pramonė, sukurianti apie penktadalį šalies BVP ir eksportuojanti apie 60 proc. savo produkcijos. Pastaraisiais metais kylantis vidaus vartojimas užtikrino sparčią vidaus prekybos ir statybos plėtrą – jų lyginamoji dalis pasiekė atitinkamai 18,1 proc. ir 7,1 proc. BVP. Šiuo požiūriu išsiskiria transporto sektorius – transportui ir ryšiams drauge tenkanti BVP dalis Lietuvoje yra beveik dvigubai didesnė nei ES vidurkis. Tuo tarpu aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos ir paslaugų dalis pramonės struktūroje išlieka labai maža - aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų sektorių sukurta pridėtinė vertė apdirbamosios gamybos sukurtoje pridėtinėje vertėje 2004 m. siekė 17,1%.

Pasaulyje vyksta spartus produktyvumo augimas, kurį lemia nauji valdymo metodai, modernios technologijos ir darbo automatizavimas. Produktyvumo augimą skatina verslo globalizacija ir ypač tiesioginės investicijos, kurios atveria vartus naujoms technologijoms ir naujoms veiklos formoms. Lietuvos bendras darbo produktyvumas 2004 m. siekė tik 41,7% senųjų Europos Sąjungos narių darbo produktyvumo rodiklio (ūkio sukuriamas bendras vidaus produktas per vieną darbo valandą) Darbo jėgos produktyvumo skirtumai formuojasi dėl sektorių produktyvumo, darbo organizavimo ir vadybos skirtumų. Nepatenkinamą bendrą darbo produktyvumą iš dalies sąlygoja maža aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų sektorių sukuriamo produkto dalis visoje šalies pramonėje - 2005 m. tik 16,1% pramonės parduotos produkcijos sudarė aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų sektorių sukurtas produktas. Kita žemo darbo produktyvumo priežastis yra maža tradicinių verslo sektorių, sudarančių didžiąją dalį Lietuvos ūkio struktūroje, sukuriama pridėtinė vertė. Stabilus, tačiau pamažu lėtėjantis pramonės produktyvumo augimas Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių rodo, kad tradiciniai augimo šaltiniai greitu metu gali išsekti ir moksliniai tyrimai bei inovacijos turėtų tapti pagrindiniu ilgalaikės ūkio plėtros veiksniu.

Deja, anot statistikos, didžioji dalis šalies pramonės įmonių (72%) nevykdo jokios inovacinės veiklos. Itin menkas strategiškai reikšmingą inovacinę veiklą vykdžiusių įmonių skaičius (1%), kurį lemia neišplėtota MTEP veikla versle ir pramonėje. Nedidelė ir įmonių, plėtojančių technologijų modifikavimu pagrįstas (be mokslinių tyrimų veiklos) inovacijas, dalis (4%). Santykinai dominuojantys inovacinių veiklų tipai Lietuvoje yra tęstinių inovacijų ir pritaikymo (adaptavimo) būdu diegiamų inovacijų kūrimas, (abiejų tipų veiklas vykdo po 11% įmonių), kuris tačiau yra mažiau perspektyvus sparčios žinių ekonomikos plėtros ir globalizacijos perspektyvoje. Kol kas Lietuvos inovatyvumas vertinamas 0,27 balais pagal Europos Komisijos dokumente „European Innovation Scoreboard 2005“ paskelbtą apibendrintą inovacijų indeksą. Lietuva ženkliai atsilieka nuo ES-25, juo labiau nuo ES-15 šalių vidurkių, kurie siekia atitinkamai 0,42 ir 0,46 balų.

Lietuvoje bendros išlaidos fundamentiniams ir taikomiesiems moksliniams tyrimams (toliau – moksliniai tyrimai) ir eksperimentinei (technologijų) plėtrai išlieka labai nedidelės (tik 0, 76 proc. BVP, 2004 m.; ES vidurkis – apie 2 proc.). Privataus sektoriaus išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai yra ypač mažos (0,148% BVP). Nors viešojo sektoriaus išlaidos šioje srityje gana artimos ES vidurkiui (Lietuvoje 0,54% BVP, ES-25 valstybių vidurkis 0,69%), tačiau šio sektoriaus mokslinių tyrimų sritys ir rezultatai nėra orientuoti į ūkio ir visuomenės poreikius, mažas tokių MTEP rezultatų panaudojimas versle. Lietuvos išradėjai pateikia ypač mažai patentinių paraiškų Europos patentų biurui ir Jungtinių Valstijų patentų biurui. Lietuvoje aukštas mokslinių tyrimų potencialas tam tikrose taikomųjų tyrimų srityse, formuojasi kompetencijos centrai ir tinklai, tačiau viešoji mokslinių tyrimų infrastruktūra juose išlieka menka ir nepakankama adekvačiai ūkio plėtrai reikalingų mokslinių tyrimų veiklai. Be to, silpnas mokslo įstaigų ir universitetų bei ūkio subjektų bendradarbiavimas ne tik mokslinių tyrimų, bet ir studijų procese.

Kaip jau minėta, Lietuvoje vidutinis darbo jėgos produktyvumas yra ženkliai mažesnis už ES vidurkį. Brangstant darbo jėgai ir jai nuolat emigruojant, sparti ūkio plėtra ilgesniuoju laikotarpiu įmanoma tik esant nuolatiniam intensyviam investavimui į modernias technologijas ir joms įdiegti reikalingą įrangą. Taikant išlaidų metodą, bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui tenkanti investicijų dalis pastaruosius ketverius metus nuolat augo – nuo 18,8 proc. BVP 2000 m. iki maždaug 22 proc. BVP 2005 m.. Mūsų šalies rodiklis 2004 m. pagaliau pasiekė naujųjų ES narių vidurkį ir šiek tiek viršijo ES 15 atitinkamą santykį (apie 20 proc). Tačiau Lietuvoje didesnė dalis investuotų lėšų, palyginti su ES ir kitomis Baltijos šalimis, buvo skirta statybai: 2003 m. Lietuvoje ji sudarė 58 proc., ES – 52 proc. Taigi į įrangą mūsų šalies įmonės investavo gerokai mažesnę BVP dalį.

Kadangi produktyvumo augimui esminį poveikį daro inovacijos, aštrėjančios konkurencijos sąlygomis didėja tiesioginių užsienio investicijų, kaip naujas technologijas, šiuolaikiškus vadybos metodus ir kitus ūkio modernizacijai svarbius aspektus pritraukiančio šaltinio, svarba. Tuo tarpu Lietuvoje veikia mažai didžiųjų transnacionalinių korporacijų, o pagal sukauptas TUI vienam gyventojui mūsų šalis tarp visų ES valstybių užima paskutinę vietą. Tinkamai išnaudotas didėjantis verslo internacionalizavimas ir pasaulinė verslo perkėlimo tendencija gali daryti palankią įtaką tiesioginėms užsienio investicijoms bei verslo bendradarbiavimui Lietuvoje. Tuo tarpu pernelyg smulkmeniškai reglamentuoti darbo rinkos santykiai, per daug biurokratizuota ir komplikuota žemės įsigijimo ir statybos leidimų išdavimo tvarka menkina Lietuvos galimybes konkurencinėje kovoje su kaimyninėmis šalimis dėl užsienio investicijų. Tarp Lietuvos tiesioginių užsienio investicijų dominuoja ilgalaikės investicijos, tačiau vis dar didelė jų dalis susijusi su privatizavimu, kurio procesas baigiasi, ir (arba) įmonių jungimusi, o „plynojo lauko“ investicijų dalis išlieka nedidelė. Svarbios tokios situacijos priežastys yra minėti investicinio klimato trūkumai, taip pat aiškios vieningos TUI pritraukimo politikos nepakankamumas bei investicijoms pritraukti skirtų teritorijų (pramoninių zonų, plyno lauko teritorijų, kt.) trūkumas. 2005 m. parengtų investavimui zonų buvo tik 13,4 ha, iš jų daugiausia aplink sostinę Vilnių, o pramoninių parkų su įrengta infrastruktūra, tinkamų investavimui, bendra paklausa (t.y., tiek tiesioginėms užsienio, tiek vidaus investicijoms) Lietuvoje siekia iki 98 ha per metus.

Mažų ir vidutinių įmonių struktūroje dar dominuoja mikro įmonės, tačiau pamažu auga lyginamoji mažų, taip pat vidutinių įmonių dalis. BVP dalis, sukurta mažose ir vidutinėse įmonėse, taip pat auga – 2003 m. ji sudarė 68,2 proc. viso BVP, o 2004 m. – 69,1 proc. BVP. Veikiančių įmonių skaičius Lietuvoje išlieka pastovus (apie 55 tūkst.), tačiau jų skaičius vienam gyventojui, palyginti su ES vidurkiu, išlieka nedidelis (16 įmonių 2004 m. Lietuvoje, ES vidurkis - 55 įmonės). Tai iliustruoja žemą tinių įmonių priėjimas prie finansavimo šaltinių, tokių lankstesnių ir dažnai valstybės remiamų finansinės paramos verslui priemonių, kaip mikrokreditavimas ar rizikos kapitalo fondai, trūkumas. verslumo lygį, ypač jaunimo ir moterų tarpe. Iš dalies jį lemia ir nepakankamai geras mažų ir vidu

Lietuvoje verslo aplinka yra gana palanki, tačiau dar išlieka tam tikrų trūkumų. Augantys ES teisės aktų reikalavimai aplinkos, kokybės ir kitose srityse siekia naudos aplinkai ir vartotojams, tačiau didina verslo kaštus juos įgyvendinant ir taikant nacionaliniu lygiu. Smulkiajam ir vidutiniam verslui aktuali viešųjų paslaugų verslui infrastruktūra (verslo informaciniai centrai, verslo inkubatoriai, mokslo ir technologijų parkai, inovacijų centrai ir kt.) iš dalies sukurta, bet daugelis jos įstaigų išgyvena ankstyvąjį plėtros etapą.

Žemės ūkio sektoriui būdingas aukštas užimtumas ir žemas produktyvumas. Kaime vyrauja didelė priklausomybė nuo žemės ūkio ekonominės veiklos, kaimo gyventojams būdingas žemesnis išsilavinimo lygis, jie santykinai lėtai pereina prie alternatyvios ekonominės veiklos.Tiesa, Lietuvoje didėja kaimo turizmo paslaugų paklausa, o paraleliai sparčiai auga kaimo turizmo paslaugų pasiūla. Panaši situacija žuvininkystės sektoriuje: žuvininkystės sektoriaus darbuotojų išsilavinimo lygis yra palyginti žemas, mažai parengiama naujų specialistų, dalis žuvininkystės įmonių yra neperspektyvios, tačiau žinių ir kapitalo stoka, silpni verslumo įgūdžiai riboja jose dirbančių žmonių galimybes pereiti dirbti į turizmo paslaugų ir kitus augančius sektorius. 

SOCIALINĖ IR EKONOMINĖ INFRASTRUKTŪRA

Adekvati socialinė ir ekonominė infrastruktūra sudaro sąlygas ūkiui ir visuomenei įveikti tokių aukščiau apibrėžtų tendencijų kaip globalizacija, visuomenės senėjimas, emigracija ir kitų keliamus iššūkius bei sėkmingai plėtotis. Specifinė Lietuvos geografinė padėtis taip pat sąlygoja ekonominės infrastruktūros svarbą, sudarant sąlygas šalies ūkiui ir visuomenei tampriau integruotis į ES bendrą rinką ir pilnai išnaudoti jos privalumus.

Lietuvos transporto infrastruktūros tinklas yra palyginti tankus, tačiau nėra tinkamai subalansuotas, per silpna atskirų transporto rūšių sąveika. Planuojama kad augant vidaus, tarptautiniams ir tranzito srautams, atitinkamų transporto infrastruktūros tinklo dalių apkrovimas sparčiai didės. Tuo tarpu dėl neužtikrintos sąveikos su Vakarų Europos geležinkelio tinklu bei prastų Lenkijos kelių susisiekimas per Lenkiją su kitomis ES valstybėmis nėra kokybiškas. Modernios šiaurės - pietų transporto ašies, formuojamos I visos Europos transporto koridoriaus Varšuva-Kaunas-Ryga-Talinas pagrindu, nebuvimas neleidžia Lietuvos gyventojams ir verslo subjektams patogiai ir su mažiausiomis laiko sąnaudomis susisiekti su kitų ES šalių kultūros, turizmo ir verslo centrais. Be to, techniniai ir technologiniai geležinkelių infrastruktūros parametrai šalyje neleidžia pilnai patenkinti augančios paklausos krovinių vežimui, užtikrinti reikiamą keleivių aptarnavimo kokybę. Taip pat ir automobilių kelių (ypač valstybinės ir vietinės reikšmės), vandens transporto ir civilinės aviacijos infrastruktūra savo techniniais parametrais dar gerokai atsilieka nuo ES šalių senbuvių lygio. Dėl silpnai išvystyto viešojo keleivinio transporto tinklo Lietuva gerokai atsilieka nuo ES vidurkio pagal keleivių apyvartos rodiklį. Kartu Lietuvoje sparčiai auga individualių automobilių skaičius, kurių didžioji dalis yra senesni nei 10 metų. Tai kelia transporto kamščių didžiausiuose miestuose ir jų prieigose problemą, prisideda prie kitų opių problemų – pvz., patiriami dideli laiko ir degalų nuostoliai, didėja kelių transporto (ypač lengvųjų automobilių) avaringumas, oro užterštumas ir žuvusiųjų keliuose skaičius, tuo tarpu pagal saugaus eismo priemonių kiekį ir jų diegimo tempus Lietuva atsilieka nuo Vakarų Europos valstybių. Silpnai išvystyti infrastruktūros pajėgumai logistikos paslaugoms teikti stabdo efektyvią atskirų transporto šakų sąveiką, plėtojant multimodalinio transportavimo paslaugas.

Lietuvoje sparčiai auga informacinių ir elektroninių ryšių technologijų (IRT) sektorius. Sparčiai augant kompiuterių ir interneto vartotojų skaičiui, išlieka gana didelė IRT naudojimo atskirtis: pagrindinė kompiuterių ir interneto vartotojų dalis yra jauni žmonės, gyvenantys didmiesčiuose, gaunantys sąlyginai dideles pajamas, tuo tarpu kaimiškose vietovėse labai mažas kompiuterius turinčių namų ūkių skaičius, nėra priėjimo prie plačiajuosčio interneto ryšio galimybių. Viešųjų paslaugų (ypač sveikatos priežiūros srityje) perkėlimo į internetą lygis išlieka gana žemas, verslui skirtos paslaugos į internetą perkeliamos žymiai greičiau nei skirtos gyventojams. Kol kas Lietuvoje stinga elektroninės demokratijos plėtrai reikalingų sprendimų, nepakankamas dėmesys skiriamas lietuvių kalbos ir kultūros sklaidai daugiakultūrinėje informacinėje visuomenėje. Vis plačiau naudojant IRT atvirose sistemose (pvz., teikiant viešąsias elektronines paslaugas), toliau didės poreikis užtikrinti IRT saugą ir informacinių sistemų suderinamumą.

Lietuvos energetikos sistemą charakterizuoja didelė priklausomybė nuo energijos išteklių, gaunamų iš vieno šaltinio, nes dujų ir elektros tinklai neturi tiesioginių sąsajų su Vakarų Europos ar Skandinavijos energetikos sistemomis. Ignalinos AE uždarymas kelia neigiamus padarinius aplinkai, taip pat socialinius bei ekonominius padarinius ir kartu lemia aktualų Lietuvos prisijungimo prie Vakarų Europos energetinių tinklų poreikį. Pačioje Lietuvoje energetiniai pajėgumai išplėtoti gana neblogai, tačiau mažai nuosavų gamtinių išteklių, trūksta galimybių apsirūpinti pigiais ištekliais; tiesa, išnaudojamas ne visas atsinaujinančiųjų ir vietinių energijos šaltinių potencialas. Be to, energijos gamyba, tiekimas ir vartojimas (ypatingai blokiniuose gyvenamuosiuose namuose, kur gyvena apie du trečdaliai Lietuvos gyventojų) šalyje yra neefektyvūs, būdingas aukštas energijos vartojimo intensyvumas, ypač pramonėje.

Aplinkos kokybė Lietuvoje nėra bloga, tačiau daugeliu atvejų reikalingas tolimesnis jos gerinimas. Lietuvoje net apie 70 proc. paviršinių vandens telkinių yra ženkliai paveikti antropogeninės veiklos, tik apie 60 proc. gyventojų yra aprūpinami centralizuotai tiekiamu geriamuoju vandeniu ir centralizuoto nuotekų surinkimo ir tvarkymo paslaugomis ir tik apie 77 proc. nuotekų valoma pagal ES reikalavimus. Didžioji dalis šalyje susidarančių gamybos ir komunalinių atliekų yra šalinama sąvartynuose, didžiuma kurių neatitinka aplinkosaugos reikalavimų ir stipriai teršia aplinką. Be to, pagal atliktus tyrimus Lietuvoje, įskaitant ir sąvartynus, iš viso yra apie 5200 potencialiai užterštų teritorijų, keliančių grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai. Pastaraisiais metais tampa aktuali ir didžiųjų miestų užterštumo kietosiomis dalelėmis bei teršimo azoto oksidais problema. Oro taršos problemos didžiuosiuose miestuose kyla dėl nepakankamo viešojo transporto išvystymo ir pastoviai augančio individualių transporto priemonių skaičiaus. Didžiausius šiltnamio dujų ir teršalų kiekius į atmosferą išmeta energetika, transportas ir pramonė. Viena iš rimčiausių oro taršos problemų yra ta, kad didieji energetikos objektai, naudojantys tradicinius energijos šaltinius (naftos produktai, akmens anglys, dujos) neturi išmetamų į orą teršalų valymo įrangos, todėl pagaminamos energijos vienetui į aplinką patenka dvigubai daugiau teršalų nei vidutiniškai ES šalyse senbuvėse. Visgi patraukli gamta ir kraštovaizdis išlieka vienas esminių Lietuvos išteklių. Kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti Lietuvoje sukurta saugomų teritorijų sistema, apimanti ir Europos ekologinį tinklą Natura 2000, kuri užima apie 15 proc. šalies ploto. Pastaraisiais metais jaučiamas augantis vietos gyventojų ir užsieniečių susidomėjimas saugomomis vertybėmis, tačiau daugumoje Lietuvos saugomų teritorijų silpnai išvystyta pažintinio turizmo ir ekologinio švietimo infrastruktūra ir tai riboja saugomų vertybių prieinamumą visuomenei.

Lietuvoje toliau didėja turistų skaičius ir atvykstamojo turizmo pajamos: Lietuvos banko duomenimis trejų metų laikotarpyje pajamos iš atvykstamojo turizmo padidėjo 50 proc. ir 2005 m. sudarė 2,562 mlrd. Lt. Rinkų globalizacija šalia dabartinių atveria tokias naujas turizmo rinkas kaip Rusija, Kinija ir kitos Azijos šalys, ir Lietuva turi siekti jomis pasinaudoti. Problema ta, kad Lietuva vis dar išlieka šalimi, neturinti aiškaus turizmo įvaizdžio. Be to, atskiruose Lietuvos regionuose viešoji turizmo infrastruktūra, sudaranti galimybes turizmo reikmėms efektyviai panaudoti didelį rekreacinių išteklių ir kultūros paveldo potencialą ir skatinanti turistų srautų didėjimą ir privataus paslaugų sektoriaus plėtrą, nėra pakankamai išplėtota. Kitas ribojantis veiksnys yra turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų pasiūlos trūkumas: šių paslaugų paklausą sąlygoja tai, kad vietinio ir atvykstamojo turizmo sraute dominuoja individualūs turistai (2005 m. – 93,2 proc.). Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos duomenimis, apie 90 proc. laisvalaikio ar atostogų tikslais atvykstančių turistų yra jaunesni nei 30 metų arba vyresni nei 65 metai, o jų pajamos yra vidutinės arba žemesnės už vidutines.

Mažėjant darbingo amžiaus žmonių skaičiui, labai svarbu gerinti dirbančių žmonių sveikatą, sumažinti dėl ligų prarandamų darbo dienų skaičių, pailginti darbingą amžių, mažinti ankstyvų mirčių ir invalidumo atvejų skaičių: senstančioje visuomenėje labai svarbi tampa sveikatos būklė, tiesiogiai įtakojanti darbo jėgos apimtį ir produktyvumą. Esami Lietuvos pagrindiniai sveikatos rodikliai gerėja, tačiau kai kurie iš jų dar atsilieka nuo ES vidurkio. Tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje ilgėja ir priartėjo prie Vidurio ir Rytų Europos vidurkio, bet yra trumpesnė negu ES valstybių senbuvių (2004 m. tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo 72,06 metų). Širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo ir išlieka pagrindine mirties priežastimi. 2004 m. širdies ir kraujagyslių ligoms teko 54,5 % visų mirties atvejų. Lietuvoje nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų miršta beveik dvigubai daugiau gyventojų negu vidutiniškai ES šalyse senbuvėse. Kitos esminės mirties priežastys yra piktybiniai navikai bei išorinės mirties priežastys (traumos, apsinuodijimai ir kita). Ligų profilaktikai ir prevencijai, jų ankstyvajai diagnostikai skiriamas nepakankamas dėmesys, nėra užtikrinamas šiuolaikiškas gydymas, trūksta modernių medicinos technologijų. Šiuo metu įgyvendinama sveikatos priežiūros sistemos reforma siekia optimizuoti sveikatos priežiūros išteklius ir paslaugų infrastruktūrą. Tačiau sveikatos priežiūros sistema vis dar teikia per daug stacionarių paslaugų, neišnaudojamas ambulatorinės reabilitacijos potencialas, ambulatorinių paslaugų plėtra nėra tolygi ir pakankama.

Šiuolaikinėje ekonomikoje didžioji dalis bendrojo vidaus produkto sukuriama ir augimas vyksta urbanizuotose teritorijose. Tačiau ne visos urbanizuotos teritorijos dėl įvairių priežasčių yra vienodai patrauklios investicijoms, o tuo pačiu – ir ekonomikos augimo skatinimui. Lietuvoje yra pakankamai tolygiai išdėsčiusių miestų tinklas, kuris turėtų sudaryti prielaidas tolygiam šalies vystymuisi. Tačiau didžioji dalis ekonominės veiklos pritraukiama į didžiuosius miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ir Panevėžį. Kitų Lietuvos miestų – regioninių centrų, turinčių ekonomikos augimo potencialą, ekonomikos augimo galimybės išnaudojamos nepakankamai. Dėl menko investicinio patrauklumo ir aglomeracijos ekonomijos veiksnių regioniniai centrai nėra pakankamai konkurencingi palyginus su didžiaisiais miestais, tačiau jų potencialą rodo laipsniškai kintantis TUI išsidėstymas šalyje: per 2000-2004 metų laikotarpį TUI dalis labiau išsivysčiusiose apskrityse sumažėjo nuo 95,1 iki 89,5 procento.
Investicinį miestų patrauklumą, o taip pat gyvenimo juose kokybę, riboja ir įvairūs miestų urbanistinės infrastruktūros trūkumai, pavyzdžiui nuskurdusios urbanistinės zonos, esminės ekonominės ir socialinė infrastruktūros trūkumas, nepakankamos būsto sąlygos. Šalyje pasikeitus bendrabučio tipo daugiabučių namų naudojimo pobūdžiui ir didelę dalį jų privatizavus (Lietuvoje apie 97 proc. viso būsto fondo priklauso gyventojams privačios nuosavybės teise), būsto išlaikymo ir atnaujinimo našta tenka jų savininkams. Aukščiau pateikti socialiniai, ekonominiai ir teritoriniai šalies regionų skirtumai sąlygoja nevienodas namų ūkių galimybes išlaikyti ir tinkamai prižiūrėti bei atnaujinti turimą būstą.